ARTuras

Reikia pažymėti, kad prasidėjo ne tik meno, net ir politikos sezonas. Ir čia gi suskubo įsiterpti “Mineraliniai vandenys“, išridenę menininkams didžiulių vyno bačkų ir pasiūlę savaip interpertuoti temą “Politikavimas nuo bačkos - in vino veritas”.

Rugsėjo 18 įvyko ne tik parodos atidarymas “Gero vyno parduotuvėje” (Subačiaus g.), bet ir aukcionas, kuriame buvo įsigytos 4 iš 9 bačkų.

Šiame projekte dalyvavo 6 аbsoliučiai skirtingi menininkai: Vilniaus angelų kūrėjas Vaidas Ramoška, politinių satyrų ir grandiozinių gabaritų instaliacijų korifėjus Saulius Vaitiekūnas, ekscentriškasis užupietis Linas Cicėnas, jaunasis Žeimių dvarininkas Domas Noreika, Puntuko kopijos autorius Robertas Gritėnas ir gėlėtų šautuvų išradėjas Marius Zavadskis.

Vyno ir menininkų perfomansų buvo užtektinai, bet kas, su kuo, už kiek ir už ką sukirto rankomis, papasakosiu vėliau ir su detalėmis.

Turim pirmosios
Art Wrestling kovos nugalėtoją,
kuris varžysis toliau. O pralaimėjęs darbas buvo lietuvių tapytojo Edvardo
Malinausko „Saulė pro debesis“:

Antrajai
kovai, kaip ir prašėte, atrinkau savo stilistika panašesnius darbus. Pink’as prieš pilką.

Taigi, kūrinys
nr. 1:

Kūrinys nr. 2:

Kuris labiau patinka šįkart? Kurį pirktumėt? (ir kiek būtų negaila tokiam darbui??) Beje, tik vieno iš jų autorius yra lietuvis.

Art Wrestling
Kuris iš šių dviejų darbų tau labiau patinka?	Pirmas Antras
	kas laimi?

Pagalvojau, jog meno kova turėtų
būti ne ką mažiau įdomi, nei dabar vykstančios olimpinės kovos, ta proga
skelbiu naują blogo rubriką – Art Wrestling. Pateiksiu jums po du meno
kūrinius, be jokių aprašymų, pavardžių, kainų ar meno specialistų komentarų – o
jūs pasirinksite labiau patinkantį. Darbas nugalėtojas keliauja kovoti su
kitais meno kūriniais, pralaimėtojas lieka istorijai. Pažadu, jog paskelbdamas
nugalėtoją pateiksiu daugiau informacijos apie abu darbus – žiūrėsim, gal
paaiškės, kad neturint backgroundinės informacijos milijoninės vertės meno
kūrinys gali pralaimėti mažai žinomam Lietuvos menininko darbui?

Jau turiu
atrinkęs 8 darbus – pasiruoškite pirmoms keturioms dvikovoms.

Pirmoji
jau čia:

Darbas
nr.1:

Darbas nr.2:

Jūsų balsas:

Balsuoti
leisiu 3-5 dienas, atsižvelgdamas į jūsų aktyvumą. Po to – nauja meno dvikova,
ir taip, kol paaiškės šio aštuntuko geriausias darbas.

Žeimiai yra nuotaika. J.Dobriakovas iš “Balso” ten lankėsi žiemą, man kliuvo puiki saulėta diena. Todėl “Patriotai” nepriklausomai savo kabutinių interpretacijų pasirodė skaidrūs ir nuoširdūs, kaip ir vietiniai, susirinkę į įvykį.

Kaip ir šis kreidos užrašas.

Dvaras iš tiesų yra dvaras, ir norėčiau jį pamatyti visais metų laikais. Ir senas jo gyventojų nuotraukas, iš kurių visi jau virtę dulkėmis.

Neabejokite, kad “Patriotai” Žeimiuose atrodo kitaip. Drįsčiau sakyti  - neišplėšiamai organiškai.

Pasitinka, žinoma, Narkaus ir Zabarauskaitės “patriotizatorius”. Įdomi sąveika su vietiniais muzikantais.

Ermino vėliavkotis - vis dar be vėliavos. 1768 datuojamos sienos jį atlaiko. Ironiška pagalvojus, kokią architektūrą po 240 metų paliks 2008-ieji.

Jonavos kultūros centre pilietės Bagdžiūnaitės nufilmintas “baisiukas” taikliai įkurdintas spintoje.

Alus ir čipsai - būtinas atributas Gindrėno apvaliagalviams ir apvaliakūniams patriotams

Naivistiniai Gritėno natiurmortai koridoriuose - kaip čia buvę.

Šeimininko Domo Noreikos instaliacija “Žeimiai are” čia gimė ir dėl to “laipioja” kur nori.

Klausimas, ar vaikams šie sloganai iš antkapinių Šimkevičiaus lentelių pažįstami, tačiau susidomėjimą kelia. Gaila, kad nepaklausiau, ką apie tai mano.

Narkaus ir Zabarauskaitės nacionalinis kulinarijos šedevras - garbingiausioje svetainės vietoje.

ir Paul Herbst “Skinhead”, anonsavęs parodą “Vartuose”, čia labiausiai tinka pabaigai.

Puikiai Žeimiuose žiūrisi ir Buivydaitės slenkančios Lietuvos video. Ir kiti darbai, kurių čia nepaminėjau.

Viską verta (ir iki liepos 26 įmanoma) pamatyti savo akimis.

p.s. Žeimiškiai pademonstravo dar vieną dalyką, kuris privertė susimąstyti apie visko mačiusių miestiečių abejingumą ir susnobėjimą - jie rinko autorių autografus į “Patriotų” katalogą.

Vakar, kaip ir planavau, apsilankiau “Perspektyvų” atidaryme.

Vasarą Lietuvoje, pasirodo, leidžia tik jaunieji menininkai, vyresnieji išsiblaškę po pasaulio šalis.

Virtualių parodų po atviru dangumi iniciatoriai - “Vartų” galerijos šeimininkė Nida Rutkienė ir “Ogmios centro” direktorius Erlandas Jakubonis.

“Tulips&Roses” šeimininkai irgi fiksuoja įvykius:)

Architektas Dovas Serapinas ir dizainerė Indra Dovydėnaitė, pasirinko teisingas trasporto priemones - dviračius. Beje, jais atmynė ir ne vienas iš dalyvavusių menininkų.

Vėl pilnai menui atsidėjusi Nomeda Marčėnaitė “tardė” ne tik “Perspektyvų” kuratorę Neringą Černiauskaitę, bet ir meninikus bei atidarymo svečius.

jauniausias meno gerbėjas

Virtualios parodos transliacijos turėtų įspūdingai atrodyti naktį. Beje, jos vyks visą liepą, kas dieną nuo iki 20.00 iki 24.00 val. Kubiliaus, Lukšio ir Lakūnų gatvėse esančiuose ekranuose.

Šiame atidaryme nedalyvavę (tačiau darbai rodomi) Agnė Bagdžiūnaitė ir Domas Noreika ruošiasi rytojaus “Patriotų” atidarymui.

Veiksmo laikas: penktadienis, 07 04, 16 val. (paroda veiks iki liepos 26 d.)
Veiksmo vieta: Žeimių dvaras, Draugystės g. 28, Žeimių sen., Jonavos raj., Kauno apskritis.

Žadama kažkas naujo nei “Patriotų” atidaryme “Vartuose”. Na, vien ko verta dvaro aplinka ir lietuviška provincija.

Taigi nusimato trumpos kultūrinės atostogos. Einu užpirkinėt dėžės vyno ir vynioti miegmaišių.

Žodžiu, raportuosiu.

Atrodo, Žirmūnuose žiebiasi naujas kultūros židinys - kitų rajonai turėtų pavydėt. Jei kas ateisit pažiūrėt, gal ir susitiksime.

Atleiskit, jog, tourindamas po kitus svarbius objektus, apleidau savo pareigas šiame bloge. Tačiau “Patriotų” ir žadėto virtualaus turo nepamiršau.

Taigi “Vartuose” tebevykstanti paroda apie save sako tai, kad naujos patriotizmo
sąvokos sukurti gal ir nepavyko - jų yra tiek, kiek dalyvauja menininkų –  dvylika (Zabarauskaitės ir Narkaus darbą skaičiuojame kaip vieną nedalomą požiūrį)

1. Patriotizmas - hipnozės (sub)produktas?

Robertas Narkaus ir
Milda Zabarauskaitė “Patriotizatorius”.

2. Patriotai (ne)būna kasdieniniai ir šventiniai

Nerijus Erminas “Vėliava”

3. 10 (į)sakymų iš Patriotizmo Biblijos

Mindaugas Šimkevičius “10 akmeninių lentelių”

4.  Pirmas ir paskutinis patriotizmo proveržis devintojo dešimtmečio pradžioje

Simonas Glinskis

5.  Vaikystėje patriotizmas rocks

Ugnius Gelguda. “1988 - 2008″.

6. Naujo patrioto prototipas: beplaukis
ir apvalus, kaip krepšinio kamuolys

Tadas Gindrėnas “Patriotas”, “Brolio sąžinė”

7. “Skinhead” - iškrypęs patriotizmas

Paul Herbst “Skinhead”

8.  Patriotizmo plotis: Lietuvos panorama pro automobilio langą visais metų laikais

Laima Buivydaitė “Dėl tavęs”

9. „Užstrigęs“
laikas periferijoje vs. suvienodėjusi globali kultūra

Agnė Bagdžiūnaitė “Žeimiai ne”

10. Dirbtinis “lygio” kėlimas baigiasi fiasko

Domas Noreika  “Žeimiai are”

11. Meditacijos iš plenero lietuviškoje provincijoje

Robertas Gritėnas “Natiurmortas su gelda?”, “Natiurmortas su žalia dėžute”

12. Tapybos patriotas: švininis lietuviškas dangus, tradicinis koloritas ir asmeninė tapybos evoliucija

Andrius Zakarauskas „Mano
sidabrinis potėpis“

Įlindau
į šiandien atsidarančią parodą „Patriotai“ – pažiūrėti, koks kūrybinis chaosas
verda galerijoje.

“Patriotai”
vis dar kuriami. Robertas Narkus ir Milda Zabarauskaitė dar krapštinėjasi prie
“patriotizatoriaus”, Agnė Bagdžiūnaitė pakeliui iš Jonavos kultūros
namų susirinkimo, Ugnius Gelguda susirinkinėja plokšteles, net neįsivaizduoju,
ką veikia likusieji, kurie ateis tik į parodos atidarymą. Tiesa, Tadas Gindrėnas,
tikriausiai maketuoja “Kultūros barus”.

Užtat,
Domas Noreika raminančiai vaikštinėja po sales. Prabėgom uždaviau kelis
klausimus. Po ilgų apmąstymų pagaliau juos gavau ir iš karto metu dar
“karštus” čia.

Domai, po nepavykusios bienalės
organizavimo, ar vis dar nori kelti visų 14 Lietuvos Žeimių kultūrinio suvokimo
lygį?

Domas: Po patirto fiasko daugiau ar mažiau
pakito mūsų saviveiklos profilis. Dar šiais metais planuojame surengti
nesuvokimo kultūros trienalę “Be problemų”. Manau, taip pat be
kuratorių, tačiau teoriškai amžina. Tad lygis bus pakeltas kaip reikiant. Be to,
aukščiausiam lygy dar šiais metais atidarysim seksologijos katedrą bei Šapokos
istorinio paveldo muziejų.

Ar tavo senelis patriotas? Kuo tai
pasireiškia?

Domas: Mano senelio suvokimas apie
filosofiją yra be galo filosofiškas kosmopolitiškas. Jis visą gyvenimą buvo
maištininkas ir kovojo su neteisybe. Tad vienareikšmiškai atsakyti negalėčiau.
Bet manau, kad patriotizmas jam siejasi ne vien su Lietuva. Ta prasme mes Abu
patriotai.

Kas buvo tose dėžutėse, kurios tapo
žaliomis tekstų platformomis?

Domas: Vienoje dėžutėje buvo sukrautos
Žeimių siuvyklos baro “Lankesa” firminės etiketės, kitoje - siūlai,
kurioje dar neseniai laikėme svogūnų galvas. Bet visais, dabar jau
transformuotais, pavidalais atspindi didingą Žeimių dvaro sodybos interjerą bei
ŽEMAT (Žeimių Estetinės Minties ir Anonimiškumo Technikumas) svarbią veiklą. Išplautos
su intymios higienos priemonėmis, įpakuotos ir atrodo kaip arbūzai iš Žeimių
sodo.

Kodėl šitas projektas jau buvo
daromas be Agnės?

Domas: Badydami dar kartą aktualiai
artikukuliuoti aplinkinio folkloro psichogeografinę genezę šį kartą nusprendėme
padirbėti ties iliuzinių laisvių ir uždarumo problemomis. Tuo tikslu
apsigyvenome atskirai, išbandydami įvairias kūnų variacijas ne kartu. Tai ir kūrinius
darėme ne kartu. Bet tai vis vien yra tos pačios šiuolaikinės bekuratorinės
meno bienalės darbai, pristatantis ir “ŽEMAT”  estetinės rinkos strategijas. Be to, mano kūrinį
padėjo daryti ir močiutė.

—

Spėjau
nufotografuoti tik dalį “Patriotų” darbų, kai surinksiu visas nuotraukas, leisiu jums
virtualiai pasigrožėti.

Kadangi mano ausis pasiekė, jog vienoje Vilniaus galerijų bręsta paroda patriotizmo tema, greitai paklausiau wiki, ką ji apie tai mano. O ji mano štai ką:

Patriotizmas dažniausiai skatinamas valstybės, kadangi ši nori
išlaikyti jos gyventojus jai lojalius. Patriotizmas diegiamas per
švietimo sistemą, religines institucijas, valstybinių ir tautinių
švenčių metu. Patriotizmu dažniausiai persmelkti valstybiniai himnai, juo prisidengiant savaip interpretuojami istoriniai faktai.

Hmm… todėl pasielgiau paprastai - išsiunčiau 8 klausimus apie patriotizmą trims politinių jaunimo organizacijų atstovams ir trims jauniems menininkams.

Nors wiki apie meno ir menininkų įtaką patriotizmui neužsimena nieko, tačiau atsakymus gavau būtent iš menininkų. Iš jaunųjų politikų (Lietuvos liberalaus jaunimo, Jaunųjų konservatorių lygos ir Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos pirmininkų) neatėjo nė pypt. Taigi ir pasitvirtino jaunos menotyrininkės mesta frazė, jog politikai su patriotizmu mažiausiai ką turi bendro.

Jaunieji politikai, matyt, turi kur kas svarbesnių reikalų nei patriotizmas. Arba galvoja, jog gaišti laiką su blogeriu apsimoka menkiau nei su tradicine žiniasklaida.

Žodžiu, šiandien publikuosiu TIK menininkų atsakymus į man rūpėjusius klausimus. Jei jaunieji politikai persigalvos, galbūt teiksiuos atskirą postą skirti ir jiems. Galbūt, galbūt…

Taigi dėkui Robertui Gritėnui, Paul Herbst ir Mildai Zabarauskaitei+Robertui Narkui (juos traktuosim kaip vieną nes atsakymai bendri) ir pradedam:

Patriotizmas - nuvalkiotas reikalas, ar
priešingai?

Robertas Gritėnas: gali
būti greit nuvalkiotas, kai tampa ideologine ar demagogine priemone, siekiant
politinės naudos.

Paul Herbst: patriotizmas -
tai tik žodis. Jei kartosi jį daug kartų: patriotizmas, patriotizmas,
patriotizmas, patriotizmas, patriotizmas, patriotizmas,… patriotizmas, iškyla
rimtas pavojus jį nuvalkioti.

Ar patriotizmas = meilė tėvynei? Jei
ne, tai kas tai?

Robertas Gritėnas: taip,
būtent toks jausmas ir garbinga nuostata vykdyti filantropinę veikla jos labui.

Millda Zabarauskaitė ir Robertas Narkus:
meilė tėvynei kilnus dalykas, tačiau kai įsimylėjėliai ima pernelyg
idealizuoti savo meilės objektą (save) - dažnai patriotizmas virsta
nacionalizmu - kas yra tam tikra debilizmo forma:)

Už ką verta mylėt tėvynę?

Milda Zabarauskaitė ir Robertas Narkus:
tėvynės nepasirinksi.

Robertas Gritėnas: už
galimybę turėti gimtąją kalbą.

3 dalykai, labiausiai skatinantys
patriotizmą?

Robertas Gritėnas: gimtoji
kalba, valstybė, filantropija

Milda Zabarauskaitė ir Robertas Narkus:
a) karas, alus, homoseksualai. Rusija - statistiniam
piliečiui padvigubina patriotizmo kieki kraujyje. b) saulė, laukai, kraujas.

Ar domitės politika?

Robertas Gritėnas: nepraktikuoju,
domiuosi minimaliai, laikau priešinga meninei kūrybai sfera.

Milda Zabarauskaitė ir Robertas Narkus:
vidutiniškai domimės.

Paul Herbst: domiuosi. Bet
kaip tai susiję su patriotizmu? Klausiu savęs.

Kas turi daugiau įtakos patriotizmui – politika ar menas?

Robertas Gritėnas: daugiau
įtakoja politika, nes palaiko bendras visuomenines nuostatas. angažuotas menas
niveliuoja kūrybinę laisvę, individą apibrėžia kaip parankią sistemos dalį.

Milda Zabarauskaitė ir Robertas Narkus:
politinis menas.

Jūsų nuomone, kaip geriausiai išreikšti
patriotizmą?

Paul Herbst: Kai mokiausi
ketvirtoje klasėje, kilo idėja suburti sunkiojo metalo grupę, kuri atliktų
muziką su Maironio ar Brazdžionio kūrybos tekstais. Idėjos neįgyvendinau. Tai
vienintelis, o kartu geriausias būdas išreikšti patriotizmą.

Milda Zabarauskaitė ir Robertas Narkus:
greitai ir gausiai daugintis.

Robertas Gritėnas: patriotizmą
tapatinu su asmenine savigarba, kuri būtina kaip individualizmo pagrindas. geriausia
patriotizmo išraiška - filantropija.

_ _ _

Menininkai į klausimus atsakė pasirinktinai. Klausimas Ar šiandien jūsų asmeninis patriotizmas
didesnis nei vakar? Kodėl? kažkodėl liko nė vieno neatsakytas:)

Šiandien
parašysiu apie vieną tokią vietelę Vilniaus centre. Ne, ne tas žymusis pastatas
su „Versace“ tualete.  Senos
statybos namas. Žengiu iš judrios
gatvės pro senovines duris, pro advokatus, į viršų.

Aukštos lubos. Aukštos materijos. Ir neblogai atrodo latvių
dailininkės Pluksnės keturių dalių ciklas, sukabintas susitikimų kambary, virš senoko
riešutmedžio stalo.

Įsivaizduoju, kaip patogu tokiam kabinete neįdomaus
pokalbio metu vietoj tradicinio nosies krapštymo, puodelio ąselės sukimo ar
tušinuko graužimo, paieškoti prasmių. Arba spėti paveikslų pavadinimus, nes
niekas čia nepasivargino jų parašyti. Ačiū dievui, esu išprusęs:),
tad bent autoriaus stilių iškart pažinau. Šį reikalą užskaitau:)

O
kitas  eksponatas verčia žagtelėti. Arba
persižegnoti, čia jau nuo tavo religingumo laipsnio priklauso. Mergelė Marija,
pati švenčiausioji, ir dar milžiniško formato, kokie 2×3. J. Gasiūno darbas,
nutapytas tik jam vienam būdinga atlikimo technika – degančia žvake.

Prabanga,
sakyčiau, tokiai nedidelei įmonei, nors religinė tematika manęs lig kaulų
smegenų savo žavesiu neįtikina. Ir žmogus šiame kabinete nežemiškas sėdi –
ponia direktorė, kokia dešimt kartų savo išmatavimais už panelę švenčiausiąją
mažesnė. Bet, matyt, aštraus proto. Jei būčiau negalantiškas ir įžūlus, tikrai
paklausčiau, ką čia ta simbolika reiškia – savęs sudievinimas? O gal čia koks
atgailos ar susipratimo kambarys? Na ne, raudono kilimo nesimato. O mergelė
Marija netoliese ir spausdintuvą, ir krūvą dokumentų pasidėjusi. Tfū, čia
turbūt ponios direktorės inventorius. Bet kokiu atveju, esu pasimetęs ir jau
pradedu muštis į krūtinę atgailaudamas už tokias savo nuodėmingas mintis.
Aplinka daro savo. Dar kartą pagalvoju, kad nedaugelis išdrįstų pasikabinti
savo kabinete tokį darbą, kad ir įpirktų. Kad ir žymiojo Gasiūno. Konstatuoju –
atrodo įspūdingai. Sveikinu. Lietuvos menininkai badu nemirs.

Iš
sakralinio kampelio, peržengęs slenkstį, gretimame kabinete  akis į akį susiduriu su užrašu „Bžeskas 99“.
Tas pats popso karalius, prodiuseris, išradęs populiarią scenos mergaičių
veislę, o paskui dar apsiskelbęs, kad su visom permiegojo? Gal čia
žiniasklaidos suformuotas stereotipas, bet iškart, akis įbedęs į paveikslą,
pamatau dvi moteriškas grožybes. Gal čia  Nelly pozavo, berods, skaičiau, kad neseniai
dirbtiniu būdu kaip tik ir pasididino apimtis.

Bet Gasiūno mergelė vėlgi savo
drovia meno šviesa iš praeitojo kabineto man nuskaidrina protą. Sugebu
atsiriboti nuo scenos grožybių ir Bžesko dabartinio amplua. Tikrai, jis juk
tapytojas. Ir visai neblogas, sakyčiau. Dabar ir paveikslo tematika kardinaliai
mintyse verčiasi į kitą pusę. Atsiprašau, turbūt jokios erotinės potekstės
Bžeskas, prieš 10 metų tapydamas šį paveikslą, neturėjo. Čia greičiau
kontempliacija, egzistencija, humaniškumas - turbūt kažkas iš tų neišsemiamų
filosofinių šaltinių. O subtilus koloritas ir išradingas potėpis, vingrios
linijos puikiai dera prie kabineto interjero. Židinys, du a la senoviniai
stalai, dvi merginos, palinkusios prie savo kompiuterių ekranų ir Bžeskas.
Gražu. Ir jei ne absoliučiai skirtingas AR darbas, būtų beveik intymu. Bet ir
tas paveikslas gerulis, drąsus, veržlus, ryškus. Tad bendras kambario vaizdas –
absoliuti harmonija. Bingo. Ir vėl, pradžioje išsigandęs, dabar spaudžiu kažkam
dešinę. Tik nežinau, kam , bet tam, kuris šiuos paveikslus parinko.

Pagaliau.
Pagaliau surandu ir nuotrauką. Jau galvojau, kad nerasiu. Che, nebloga, kazkada
ir aš tokį šaldytuvą namuose turėjau. Tik nesuprantu, kodėl biuro
šeimininkai šį fotografo Ilčiuko darbą pakabino prieš tualeto-vonios (o
ji čia tikrai yra:) duris?

Gali ir nepastebėti, būtų gaila. Mane jau pradeda
„vežti“, pasijuntu kaip galerijoje, liko paskutinis kabinetas.

Pirma
užsimerkiu, tada einu. Eksperimentuoju su savim. Ką pamatysiu. Nusiviliu. Ir
vėl Plunksne. Ne todėl, kad ji man nepatiktų. Bet tas kabinetas mažai kuo
skiriasi nuo posėdžių kambario. Ir jeigu tenai šalta mėlyna tiko prie oficialios
atmosferos, tai čia man vaizdelis kiek liūdnokas. Kažkur skaičiau, kad mėlyna
spalva ramina.

Ačiū dievui, bent darbuotojai ramūs, nepuola keršyti, pamatę
mano depresuotą veido išraišką. Kai galutinai pataps apatiški, mano prašymas -
pakeiskite ekspoziciją. Ir… atiduokite man!!!! Aš jau žinosiu, kur juos
pakabinti. O jūs pasikabinsite Gasiūną. Gal kokią paskutinę vakarienę, jeigu
kada nors nutapys. Amen. Man šitas biuras patiko. Duokite, užpildysiu CV.