BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

keistas biuro interjeras: nukirsta galva, marija ir bobutės pantalonai

Šiandien
parašysiu apie vieną tokią vietelę Vilniaus centre. Ne, ne tas žymusis pastatas
su „Versace“ tualete. 
Senos
statybos namas.
Žengiu iš judrios
gatvės pro senovines duris, pro advokatus, į viršų.


Aukštos lubos. Aukštos materijos. Ir neblogai atrodo latvių
dailininkės Pluksnės keturių dalių ciklas, sukabintas susitikimų kambary, virš senoko
riešutmedžio stalo.


Įsivaizduoju, kaip patogu tokiam kabinete neįdomaus
pokalbio metu vietoj tradicinio nosies krapštymo, puodelio ąselės sukimo ar
tušinuko graužimo, paieškoti prasmių. Arba spėti paveikslų pavadinimus, nes
niekas čia nepasivargino jų parašyti. Ačiū dievui, esu išprusęs:)
,
tad bent autoriaus stilių iškart pažinau. Šį reikalą užskaitau:)

O
kitas  eksponatas verčia žagtelėti. Arba
persižegnoti, čia jau nuo tavo religingumo laipsnio priklauso. Mergelė Marija,
pati švenčiausioji, ir dar milžiniško formato, kokie 2×3. J. Gasiūno darbas,
nutapytas tik jam vienam būdinga atlikimo technika – degančia žvake.


Prabanga,
sakyčiau, tokiai nedidelei įmonei, nors religinė tematika manęs lig kaulų
smegenų savo žavesiu neįtikina. Ir žmogus šiame kabinete nežemiškas sėdi –
ponia direktorė, kokia dešimt kartų savo išmatavimais už panelę švenčiausiąją
mažesnė. Bet, matyt, aštraus proto. Jei būčiau negalantiškas ir įžūlus, tikrai
paklausčiau, ką čia ta simbolika reiškia – savęs sudievinimas? O gal čia koks
atgailos ar susipratimo kambarys? Na ne, raudono kilimo nesimato. O mergelė
Marija netoliese ir spausdintuvą, ir krūvą dokumentų pasidėjusi. Tfū, čia
turbūt ponios direktorės inventorius. Bet kokiu atveju, esu pasimetęs ir jau
pradedu muštis į krūtinę atgailaudamas už tokias savo nuodėmingas mintis.
Aplinka daro savo. Dar kartą pagalvoju, kad nedaugelis išdrįstų pasikabinti
savo kabinete tokį darbą, kad ir įpirktų. Kad ir žymiojo Gasiūno. Konstatuoju –
atrodo įspūdingai. Sveikinu. Lietuvos menininkai badu nemirs.


sakralinio kampelio, peržengęs slenkstį, gretimame kabinete  akis į akį susiduriu su užrašu „Bžeskas 99“.
Tas pats popso karalius, prodiuseris, išradęs populiarią scenos mergaičių
veislę, o paskui dar apsiskelbęs, kad su visom permiegojo? Gal čia
žiniasklaidos suformuotas stereotipas, bet iškart, akis įbedęs į paveikslą,
pamatau dvi moteriškas grožybes. Gal čia  Nelly pozavo, berods, skaičiau, kad neseniai
dirbtiniu būdu kaip tik ir pasididino apimtis.


Bet Gasiūno mergelė vėlgi savo
drovia meno šviesa iš praeitojo kabineto man nuskaidrina protą. Sugebu
atsiriboti nuo scenos grožybių ir Bžesko dabartinio amplua. Tikrai, jis juk
tapytojas. Ir visai neblogas, sakyčiau. Dabar ir paveikslo tematika kardinaliai
mintyse verčiasi į kitą pusę. Atsiprašau, turbūt jokios erotinės potekstės
Bžeskas, prieš 10 metų tapydamas šį paveikslą, neturėjo. Čia greičiau
kontempliacija, egzistencija, humaniškumas - turbūt kažkas iš tų neišsemiamų
filosofinių šaltinių. O subtilus koloritas ir išradingas potėpis, vingrios
linijos puikiai dera prie kabineto interjero. Židinys, du a la senoviniai
stalai, dvi merginos, palinkusios prie savo kompiuterių ekranų ir Bžeskas.
Gražu. Ir jei ne absoliučiai skirtingas AR darbas, būtų beveik intymu. Bet ir
tas paveikslas gerulis, drąsus, veržlus, ryškus. Tad bendras kambario vaizdas –
absoliuti harmonija. Bingo. Ir vėl, pradžioje išsigandęs, dabar spaudžiu kažkam
dešinę. Tik nežinau, kam , bet tam, kuris šiuos paveikslus parinko.

Pagaliau.
Pagaliau surandu ir nuotrauką. Jau galvojau, kad nerasiu. Che, nebloga, kazkada
ir aš tokį šaldytuvą namuose turėjau. Tik nesuprantu, kodėl biuro
šeimininkai šį fotografo Ilčiuko darbą pakabino prieš tualeto-vonios (o
ji čia tikrai yra:) duris?


Gali ir nepastebėti, būtų gaila. Mane jau pradeda
„vežti“, pasijuntu kaip galerijoje, liko paskutinis kabinetas.

Pirma
užsimerkiu, tada einu. Eksperimentuoju su savim. Ką pamatysiu. Nusiviliu. Ir
vėl Plunksne. Ne todėl, kad ji man nepatiktų. Bet tas kabinetas mažai kuo
skiriasi nuo posėdžių kambario. Ir jeigu tenai šalta mėlyna tiko prie oficialios
atmosferos, tai čia man vaizdelis kiek liūdnokas. Kažkur skaičiau, kad mėlyna
spalva ramina.


Ačiū dievui, bent darbuotojai ramūs, nepuola keršyti, pamatę
mano depresuotą veido išraišką. Kai galutinai pataps apatiški, mano prašymas -
pakeiskite ekspoziciją. Ir… atiduokite man!!!! Aš jau žinosiu, kur juos
pakabinti. O jūs pasikabinsite Gasiūną. Gal kokią paskutinę vakarienę, jeigu
kada nors nutapys. Amen. Man šitas biuras patiko. Duokite, užpildysiu CV.


 

Rodyk draugams

Komentarai (4)

  1. (+1)
    Jėga :D

  2. jauciu daug smagiau kai oficias senos statybos name, o ne naujoj stikliashkej (: fainas reportazas

  3. kadidatas:

    ei, tai kur cia cv siust? arturai, pasakysi?

  4. ARTuras:

    Reiktu ju paklaust, ar reikia darbuotoju - siuskit man CV, persiusiu jiems :)

Rašyti komentarą

Privaloteprisijungti, kad galėtumėte parašyti komentarą.